The Metropolitan Opera Live in HD: Įspūdžiai

Turiu prisipažinti, kai pirmą kartą išgirdau apie tiesioginę operos transliaciją kine, ši mintis atrodė šiek tiek juokingai. Argi ne geriau nueiti į „tikrą“ operą? Ir dar 50 litų?! Kas eitų į tokią nesąmonę? Bet po kurio laiko ši mintis neatrodė tokia absurdiška. Visgi Metropoliteno opera, visgi HD… Nusprendžiau, jog bent vieną kartą tikrai būtų įdomu nueiti. Taigi, velkamės išeiginius marškinius ir einam žiūrėti Pučinio „Tiurandot“.

Techniniai nesklandumai

Kai kam nors pasakodavau, kad eisiu į operos transliaciją, juokaudavau, kad nutrūks ryšys, dings vaizdas ar garsas, ar dar kas nors atsitiks. Neklydau. Pirmam veiksme trumpam buvo dingęs ryšys. Aišku, pačioje įdomiausioje vietoje, kur turėjo nukirsti persų princui galvą. Kai ryšys atsinaujino, scenoje princo nebebuvo ir minia, prašanti jo pasigailėti, jau spėjo išsiskirstyti. Keliasdešimt sekundžių pagadino visą veiksmą.

Man taip pat užkliuvo garso kokybė. Garsesnėse vietose, ypač dainuojant chorui ar tenorui solistui, girdėjosi iškraipymai. Neapsimesiu daug išmanančiu, bet drįstu spėti, kad dėl to kalta vietinė garso atkūrimo sistema, nes tas šaižus „fuzas“ labiau girdėjosi kažkur kairėje. Jei gerai pamenu, panašų iškraipymą toje salėje esu girdėjęs ir ankščiau, žiūrėdamas kažkokį filmą. Forum cinemas tikrai turėtų pasistengti išspręsti šią problemą.

Opera

Pati opera buvo įspūdinga. Scenografija, kostiumai, choreografija, vaidyba, vokalas, filmavimas ir transliacijos režisūra – viskas buvo tobula. Opera sudarė trys veiksmai, su 25 minučių pertraukomis. Pertraukų metu transliuodavo vaizdus iš užkulisių: kaip scenos darbuotojai stato milžiniškas dekoracijas, interviu su atlikėjais, dirigentu, orkestro nariais ir dar kažkuo. Labai patiko solistė Marina Poplavskaya, vaidinusi vergę Liu, o Marcello Giordanio atlikta arija „Nessun Dorma“ buvo tiesiog nepakartojama.

Opernhaus „Vingis“

Kol neatvykau į „Vingį“, nežinojau kur einu, į kino teatrą ar į operą. Tačiau forum cinemas pasistengė, jog žiūrovai pajustų, kad atėjo į operą. Atidaryta „Domino“ teatro drabužinė leido pasikabinti paltus ir striukes, ištiestas raudonas kilimas (iki eskalatoriaus ), skambučiai skelbė pertraukų pabaigą, kino teatro darbuotojai apsirengę baltais marškiniais, lemenėmis ir varlytėmis. Ir, aišku, karštas šokoladas bare – tiesiog neatsiejama operos teatro dalis.

Bendras įspūdis

Visiškai nesigailiu, jog nuėjau, tikrai buvo verta.

Žodinis laikrodis JavaScript’u

Viskas prasidėjo, nuo vieno blogo įrašo, kuriame pasakojama apie žodinį laikrodį parašytą JavaScript’u. Nusprendžiau padaryti tokį patį laikrodį, tik lietuvišką.

Pirma, tokiam laikrodyje bus daug daugiau raidžių. Lietuviški žodžiai ilgesni, naudojami keli linksniai. O jei naudotume 24 valandų laikrodį, tai dar keliolika ilgų skaitvardžių prisidėtų. Todėl apsiribosiu 12 valandų laikrodžiu, įprastu šnekamojoje kalboje.

Antra, nežinau kaip tiksliai reikia sakyti laiką. Keista, bet tiesa. Nusprendžiau daryti taip, kaip įpratusi girdėti mano ausis. Esu beveik tikras, kad šios gramatinės formos yra netaisyklingos. Pavyzdžiui, kai kur naudojami kiekiniai (dvi, trys), kai kur kelintiniai (pirma, dešimta) skaitvardžiai.

Rezultatas:

Nokia 2323 Classic – tiesiog geras telefonas

Ilgą laiką gyvenęs su sunkiai veikiančiu daužtu Nokia 6070, nusprendžiau, kad laikas atsinaujinti. Tuomet iškilo dilema: ar išmesti šiek tiek daugiau pinigų ir įsigyti gerą, daugybę funkcijų turintį ir labai išmanų telefoną su 3G, WiFi ir gal GPS, ar nusipirkti paprastą, mažiau kainuojantį telefoną, kuris mokėtų skambinti, rašyti SMS ir dar kartais mokėtų parodyti wap.maršrutai.lt. Na gerai, ne dilema, o trilema, nes dar svarsčiau galimybę nusipirkti vidutiniškai kainuojantį modelį su S60 operacine, kad galėčiau jame programuoti Python’u, bet… na, JavaME irgi neblogai, ar ne?..

Pabandžiau susidaryti sąrašą savybių, kurių man reikia ir kurių nelabai reikia.

Labai reikėtų:

• Ilga baterijos veikimo trukmė. Dažnai tenka išvažiuoti kelioms dienoms ir nesinori visur tampytis įkroviklį su savimi. Juo labiau ne visada būna kur jį įjungti. Dauguma išmaniųjų telefonų (ypač pigesnių) negali pasigirti šia savybe, dažnai juos tenka įkrauti kasdien.
• Geras ryšys. Aišku, kokia nauda iš telefono, jei jis be ryšio. Bet turiu omeny ne tik gerą anteną ir GSM priėmimą, bet ir kitų ryšio standartų (tokių kaip GPRS, EDGE, UMTS, HSDPA, WiMAX, WiFi) palaikymą. Na, minimalus reikalavimas būtų EDGE. Taip pat svarbu yra ryšys su kompiuteriu: gerai būtų Bluetooth, bet tiktų ir USB laidas.
• Lietuvių kalbos (unikodo) palaikymas. Na, juk jau nebe 2004-ieji.

Nebūtina:

• El.paštas. Kažkodėl niekad negaunu tokių skubių laiškų, kad reikėtų tikrintis telefone. Ankščiau pasitikrindavau retkarčiais telefone, bet tai labiau iš neturėjimo ką veikti. Žinoma, ši savybė nesutrukdytų. Bet ji nėra labai išskirtinė, nes tinka bet koks naujesnis JavaME telefonas, jei naudojam Gmail klientą.

Visai nereikia:

• Foto kamera. Fotografuoti su ja vis tiek neįmanoma, o bar-kodų ar maxicode’ų skenuoti neteko ir tikriausiai neteks.
• Muzikos grotuvas ir radijo imtuvas. Turiu tam atskirą įrenginį.
• Biuro programos. Visi telefonai su Windows Mobile platforma šitą reklamuoja, bet man to visai nereikia. Dokumentų skaitymui taip pat turiu kitą įrenginį

Išvada: Nokia 2323 Classic

Paprastas ir nebrangus telefonas, kainuoja iki 200 litų. Nedidelis, lengvas, korpusas gana tvirtas (nors tvirtumo netestavau, gaila telefono). Labai geras baterijos tarnavimo laikas. Palaiko EDGE, turi Bluetooth. Neturi fotokameros.

Nors, kaip sakiau, el.pašto telefone nelabai reikia, gana maloniai nustebino integruotas pašto klientas su savo automatinio konfigūravimo funkcija – tereikėjo įversti adresą ir slaptažodį ir telefonas automatiškai sukonfigūravo Gmail per IMAP. Pašto klientas moka bėgti foniniam rėžime ir apie gautus laiškus praneša akimirksniu. Rašyti ir skaityti el.laiškus tapo taip pat paprasta, kaip ir SMS žinutes. Šio funkcionalumo nesitikėjau iš ekonominės klasės telefono.

Deja apie interneto naršykles nieko gero pasakyti negaliu. Taip apie naršykles, nes jos yra net dvi. Apkarpyta standartinė ir Opera Mini. Žinoma, integruoti Opera Mini yra galbūt net visai nebloga idėja, tačiau visa „integracija“ baigiasi tuo, kad Opera Mini gali paleisti iš standartinės naršyklės meniu. O standartinė naršyklė naudojama tik pagrindiniam puslapiui, „interneto paslaugoms“ ir failų siuntimui. Įprastam naršymui naudoti standartinės naršyklės negalima, nes nėra galimybės įvesti interneto adreso. Taip pat negalima keisti standartinės naršyklės žymų (kurios dabar vadinasi „interneto paslaugos“). Didžiulė sumaištis ir baisiai nepatogu.

Telefone taip pat yra FM radijo imtuvas (komplekte yra stereo ausinės/laisvų rankų įranga) ir muzikos grotuvas, gebantis atkurti mp3 ir aac, tačiau iš jo daug naudos nėra, atsižvelgiant į varganą 11MB atminties kiekį be praplėtimo galimybės. Nesuprantu, Nokia, juk atmintis nėra brangi, o vartotojams labai nepatinka, kai tenka rinktis ką ištrinti. Labai nepatinka…

Kaip toli mane pasiuntė Ubuntu ir kaip Google mane išgelbėjo

Šią savaitę darbe bandžiau prikelti seniai mirusią tradiciją – penktadieninę „mokymosi ir diskusijų“ valandėlę. Jos metu vienas iš darbuotojų pristato savo kolegoms laisvai pasirinktą temą. Pavyzdžiui, kaip naudotis WinDbg, kas naujo Microstation’e, WiX pradmenys ir panašiai.

Taigi, ketvirtadienį, daug nesvarstęs, visiems vietiniams bendradarbiams išsiunčiau pakvietimą į pristatymą pavadinimų „Mercurial: The Basics“. Mercurial yra decentralizuota versijų kontrolės sistemą, kurią po kažkiek laiko naudosime darbe vietoje pasenusio CVS’o. Kadangi būtent jį naudoju savo laisvalaikio projektams, pamaniau, kad būtų naudinga šiek tiek apie jį papasakoti savo kolegoms. Tačiau beveik metus niekaip neprisiruošiau to padaryti. O kai pakvietimas į pristatymą jau išsiųstas, būna daug lengviau prisiversti jam pasiruošti.

Penktadienį ryte prisėdau gaminti skaidrių ir ištikimasis mano kompiuteris kraudamasis pasveikino mane failų sistemos klaidomis „/home“ skirsnyje. „Fsck“, pagalvojau, „ir kodėl būtent dabar?!“. Po vieno kavos puodelio ir kelių šimtų klavišo „y“ paspaudimų sistema užsikrovė su sujaukta Gnome konfigūracija ir sugadintu Firefox profiliu. Dar keli nesėkmingi bandymai atkurti prarastus failus ir, nepraėjus nei valandai, pradėjau kurti skaidres. Laiko buvo likę nedaug, todėl ir skaidrės išėjo labai sausos ir neįdomios, bet tiek to, pamaniau, vis tiek įdomiausia dalis bus gyva Mercurial demonstracija.

Darbe, 15 minučių prieš pristatymą, pajungiau savo kompiuterį prie projektoriaus ir pabandžiau jį įjungti. Neužsikrovė, juodas ekranas, jokio klaidos pranešimo. Hm, pabandom dar kartą. Tas pats. Bandom „recovery mode“. Irgi nepavyksta. Krovimasis tiesiog sustoja ir nieko nesako. Tik kažkur ekrane šmėkšteli „/sbin/init was not found“. Palauk… ką?! Kur jis galėjo dingti, aš tikrai jo neėmiau. („/sbin/init“ yra tokia programa-dievas, atsakinga už visos sistemos užkrovimą ir kitų programų paleidimą.) Na žinai, Ubuntu, taip toli dar nebuvai manęs pasiuntęs. Ir būtent pačiu netinkamiausiu momentu.

Po pristatymo susiradau seną Ubuntu gyvą CD, pasileidau jį, pataisiau failų sistemos klaidas „/“ skirsnyje ir viskas susitvarkė. Visos tos klaidos tikriausiai susijusios su tais keliais pakibimais išjungiant kompiuterį, tik dar nežinau kuris iš šių reiškinių yra priežastis, o kuris pasekmė.

Pats pristatymas praėjo gana sklandžiai. Pasisekė, kad šalia gulėjo darbinis paskolinis nešiojamas kompiuteris, su kuriuo galėjau prisijungti prie savo darbinio stalinio kompiuterio ir jame demonstruoti Mercurial, kuris, laimei, visai netyčia buvo ten įdiegtas. O labiausiai pasisekė, kad skaidrėms kurti naudojau Google Docs (lyg tyčia nusprendžiau išbandyti), todėl jos gulėjo „ant debesies“ ir galėjau laisvai pasiekti iš kito kompiuterio. (Aišku, kai taip sekėsi, stebiuosi, kad nedingo interneto ryšys tuo metu.)

Homeopatija?

Šis egzotiškas terminas, dažnai linksniuojamas alternatyvios medicinos šalininkų, dažnai sukelia teigiamą žmonių reakciją nepaisant to, kad dauguma jų net nežino kas tai iš tiesų yra. Homeopatija dažnai asocijuojasi su natūralumu, saugiu, nepavojingu gydymu. Jei „Klausimėlis“ paklaustų praeivių ką jie žino apie homeopatiją, garantuoju, jog daugelis atsakytų „gydymas vaistažolėmis“. (Likusieji tikriausiai pasakytų „politinė partija“, „liga, kuria suserga Afrikos gyventojai“ arba „pasaulinė gėjų organizacija“.)

Visagalė Vikipedia atsako, kad homeopatija yra „alternatyvios medicinos gydymo metodas. <…> Gydoma specialiu būdu paruošiamais preparatais – medžiagos, kurios sveikam žmogui sukelia panašius simptomus į gydomą ligą, atskiedžiamos taip, kad jų pagamintame preparate praktiškai arba visiškai nelieka“. Taigi tai nėra gydymas vaistažolėmis (šis metodas turi savo terminą – fitoterapija), kaip kad daugelis įsitikinę. Iš tiesų tai gydymas „švęstu vandeniu“, tik be religinio konteksto.

Deja, vaistų gamintojai dažnai naudoja šį terminą visai ne homeopatiniams preparatams apibūdinti, mat jis yra labiau žinomas ir sukelia teigiamas asociacijas. Nemažai „homeopatinių“ preparatų būna paprasčiausi vitaminai, mineralai ar gaminiai iš vaistažolių. Kita vertus, pasitaiko ir kompleksinių preparatų, kuriuose be homeopatinių medžiagų taip pat pridedama ir vitaminų, vaistažolių, tuomet tikriausiai juos galima vadinti „homeopatiniais“. Kitu atveju tai tėra marketingo triukas.

Išvada: jei ant vaisto parašyta „homeopatinis“, jo pirkti greičiausiai neverta. Jei tai tikras homeopatinis preparatas, tai ten paprasčiausias vanduo. Jei ten netikras „homeopatinis preparatas“, tai neverta pirkti produkto, kurio gamintojai klaidina vartotojus.

„Juodasis išpardavimas“

Savaitgalį maksimoje vykęs „juodasis“ išpardavimas sukėlė nemažai reakcijų visuomenėje. Daugelis kažkodėl apie jį atsiliepė neigiamai, sakydami, kad maksima apgaudinėja žmonės netikromis nuolaidomis, žemina juos ir taip toliau ir panašiai.

O aš nieko blogo tame neįžvelgiu. Kad ir koks blogis yra didieji prekybos centrai, gyvename laisvoje rinkoje ir išpardavimus gali organizuoti kas tik nori ir kada tik nori. Tik Lietuvoje žmonės prie tokių nepratę ir įtariai į juos žiūri, bandydami įžvelgti klastą. Žinoma, galima teigti, kad tokiu būdu maksima nesistengė kažko „išparduoti“, o tik atkreipti į save dėmesį. Tačiau ar dėl to galima ją kaltinti? Juk toks ir yra visų akcijų, nuolaidų, galų gale pačios reklamos tikslas. Tikriausiai dar ne visi suprato, kad gyvename „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis. Ir ne visi suprato, stumdymasis žmonių minioje ir sugaištas laikas yra natūrali ir normali pridėtinė kaina, kurią sumoki už „pigesnę“ prekę.

Pasidarė truputį juokinga, kai viename video tą naktį prie Akropolio kalbintas vyriškis skundėsi, kad taip prastai viskas suorganizuota. Mat jei jau „pakvietė“ (jis pavartojo būtent šį žodį) apsipirkti, tai galėjo labiau pasistengti. Na taip, pakvietė, pakvietė, bet tikriausiai neperspėjo, kad pakvietė ne Jus vieną. Pakvietė visus, kas nori apsipirkti truputį pigiau. Maksima nekalta, kad jūsų tiek daug…

Vasaros laikas. 2 dalis

Mano įrašas apie vasaros laiko prasmę ir beprasmę sulaukė netikėto populiarumo iš Google ieškotojų su užklausomis „vasaros laikas“, „vasaros laikas 2009“ ir panašiai. Gaila, kad jie visi atėję čia neranda ko ieškoję. Taigi šis įrašas specialiai jiems.

Vasaros laikas Lietuvoje įvedamas paskutinį kovo sekmadienį 3:00 Lietuvos laiku, o baigiasi paskutinį spalio sekmadienį 4:00 Lietuvos laiku. Įvedant vasaros laiką (pavasarį) laikrodį reikia sukti 1 valandą į priekį, o rudenį – 1 valandą atgal.

Jei kas tingi žiūrėti į kalendorių, tai 2009 metais tai yra kovo 29 ir spalio 25.

Techniškai vasaros laiko įvedimas reiškia laiko juostos pakeitimą iš EET (Eastern European Time, UTC+2) į EEST (Eastern European Summer Time, UTC+3).